Saldžios gorotos.

Temos pavadinimas: Saldžios gorotos. Pen. 07 17, 2009 10:46 pm

jau ne pirma istorija. Labai tikiuosi, kad ją užbaigsiu. Tad skaitykit ir prašykite tęsinio, nes noriu užbaigti :}.

PROLOGAS
Ši istorija nesibaigs kaip visos. Šioje istorijoje yra daug blogybių, o gėrio dėja mažai. Kaip ir gyvenime. "Blogiečiams" pasiseks, o gerisiems dėja... Tad skaitykit ir supraskit, kad ne viskas kas auksu žiba – auksas.

1 DALIS
- Koks gražus dangus... – sau tyliai pasakiau eidama naktį gatve. – Tiek daug žvaigždučių...
Staiga kažkas palietė mano petį. Aš greitai atsisukau, ir pamačiau savo mamą. Tiksliau mamytę. Aš ją labai myliu. Mes tikrai geros draugės. Net nežinau ar daugiau turiu draugų. Ji vieninelė.
- Brigita, jau eime namo... Šiame miestelyje nėra saugu. Nenorėčiau, kad tau kas nors atsitiktų.
- Mhm.. Ir šaltoka jau...
- Tai va. Eime...
Ji šyptelėjo ir abi nužingsniavome į savo mažą butuką. Mano tėvelis, kaip visada darbe.
Aš jau savo mažame kambaryje. Čia mylimiausia yra lova, kurioje galima vartytis. Ji tokia didelė, kad galiu prisidėti daug pliušinių žaislų ir dar gulėti skersai. Už tat ji užima vsią kambary. Bet nieko. Svarbu, kad lova yra.
Girdžiu, kad kažkas ateina į namus. Tikriausiai tėtis grįžo. Bet žvilgtelėjus pro duris pamačiau mūsų kaimyną Adolfą. Mūsų šeimos draugauja. Tėtis ir jis pažįstami jau nuo vaikystės. Tik nesupratau, ką jis čia darys, jei tėtės nėra namie. Na bet koks skirtumas. Tikriausiai vis vien iki naktų sėdėsiu prie kompiuterio ir gadinsiu savo akytes. Savo gražias, mėlynas akytes.
Jau nusibodo viską refresh‘inti. Niekas nesėdi prie kompiuterio. Kaip nuobodu. Išjungiu jį... Nuėjau į virtuvę pasidaryti naktipiečius, bet išgirdau mano mamos ir Adolfo žodžius iš balkono. Sau tyliai pasakiau:
- Jis dar čia?
Bet nieko blogo neįtarusi pasigaminau sau sumuštinį su medumi. Mmm... Suvalgiau jš su pienu ir nuėjau miegoti.
Dėja ilgai neužmigau. Vis girdėjau Adolfo ir mamos žodžius balkone. Jie kalba, juokaisi, tada vėl kalba. Staiga viskas nutilo. Pamaniau – pagaliau jis išėjo... Bet mama į savo kambarį neatėjo. Ačiū Dievui spėjau užmigti, bet vis dar su nežinia širdyje...